Eskadrono "Erelis 02" misija Afganistane 2002 - 2003

MES SUAUGOME ČIA, AFGANISTANE

„…Buvo aišku, kad kažkas negrįžtamai keičiasi ir Pasaulis jau nebebus toks, koks buvo iki tol. Žinojome, kad prasidėjo karas ir kuo toliau tuo aiškiau suvokėme, kad mūsų laukia nauji iššūkiai. Dar nežinojome, kur tai įvyks, bet beveik neabejojome, kad mes neliksim nuošaly. Žinojome, kad tai ne tik amerikiečių karas, kad tai bus mūsų visų karas.
Vieta paaiškėjo labai greitai, kai prasidėjo karas Afganistane. Vėliau paaiškėjo ir laikas. 2002 metų vasarą jau žinojome, kur vyksime ir kada. Buvo suformuotos eskadrono „Erelis 02“ komandos ir prasidėjo pasiruošimas. Aš buvau priskirtas prie „R“ (romeo) komandos. Didelė dalis jėgerių buvo gavę antsiuvus Jėgerių mokykloje, įskaitant ir mano komandos vadą. Buvo lengva, vieni kitus gerai pažinojome ir supratome. Prie pasiruošimo prisidėjo ir JAV Jūrų pėstininkai, iš kurių daug sužinojome apie JAV Karinių oro pajėgų lėktuvus ir sraigtasparnius ir kaip koreguoti oro atakas. Įstrigo vienas jų pusiau rimtas pokštas: „Vyrai, saugokit save ir nepirkite loterijos bilietų, kai grįšite, nes sėkmę jau būsite išnaudoję Afganistane“. Tai leido suprasti šios misijos rimtumą ir tai, kad išvykstame žaisti rimtų žaidimų…“

Afganistane


„Keistokai jautėmės, lėktuvui atsiplėšus nuo žemės. Viduje, kaip sandėlyje, prikrauta visokių rakandų, viduryje dykumų spalvomis dažyti „landroveriai“. Juos nakties metu vairavome iki Zoknių. Civiliais rūbais apsirengę dalinomės pirmaisiais įspūdžiais apie iki šiol niekada dar neišbandytą transportą – transportinį lėktuvą IL-76. Tokį buvome matę tik iš tolo, o dabar sėdėjome jo viduje ir skridome į nežinią. Interjeras tikrai priminė gana erdvią daržinę. Vėliau paaiškėjo, kad turime ir svečią. Nežinome, kokiu būdu, bet į lėktuvą be bilieto prasmuko mažas rainas kačiukas. Tai buvo malonus netikėtumas iki to momento, kai iš baimės jis pradėjo „triesti“ toliau nei matyti. Ką gi, tai nebuvo plane, bet įsigijome ir kovinį rainį. Gal pravers Afganistane, kas žino. Beje, jau vietoje, jis pateisino save kaip puikus pelių medžiotojas.
Trumpas nusileidimas, regis, Baku. Mus trumpam išleido iš lėktuvo, liepė niekur neiti, bet išnaudojome šią progą „nusilengvinti“ tiesiog ant trumpos žolytės šalia betoninio tako. Vėl pakilome. Bandymai miegoti buvo nesėkmingi, nes trūko vietos bent kiek padoriau išsitiesti. Teko tenkintis tik trumpais „prakritimais“ iš nuovargio. Pro iliuminatorius pradėjo matytis švintantis dangus.
Lėktuvui išnirus iš debesų pasirodė spalvomis neapdovanotas kalnų masyvas, juosiantis Kabulą. Neskubėdami rengėmės „kovinę“ aprangą, iš dėžių susirinkome ginklus, pilnas šovinių dėtuves grūdome į iškrovos liemenes. Šiurpuliukai perbėgo per nugarą, lėktuvui darant paskutinį posūkį prieš paliečiant ratais žemę. Kairysis sparnas buvo taip arti žemės, kad regis tuojau tuojau nusileisime greičiau nei tikėjomės ir vos ištiesinus lėktuvą pagal horizontą padangos cyptelėjo paliesdamos nusileidimo tako betoną…“

Landrover


„…Viską darėme taip pat, kaip Lietuvoje buvome mokyti, pratybas orientuodami pagal būsimą užduotį. Jei ruošėmės važiuoti motorizuotai tai ir treniravomės ant ratų, o jei rengėmės pėsčiajam patruliui, tai ir „mankštinomės“ ant savų kojyčių. Per treniruotes naudojome visus turimus ginklus, įskaitant granatsvaidžius. Kadangi imitacinių šaudmenų nebuvo, visos treniruotės vyko tik su koviniais šoviniais. Tai davė daug naudos, nes koviniai šoviniai kažką keičia kario sąmonėje, atsiranda papildomi saugikliai, baimė būti sužeistam ar ką nors sužeisti, karių judesiai lėtėja. Reikia laiko, kad visi veiksmai taptų tokie pat greiti ir užtikrinti, kaip dirbant su imitaciniais šaudmenimis. Mes jau buvome gerai parengti profesionalai, tad Bagramo šaudykloje tik prisiminėme tai, ką darėme anksčiau ir tobulinome savo ir komandos įgūdžius. Beje, turiu paminėti, kad nuo pirmųjų žingsnių pratybose dalyvavo amerikiečiai – juk jie buvo komandos dalis. Nebuvo jokių problemų, jie puikiai suprato mus, o mes juos, nes standartiniai veiksmai buvo tie patys. Pamenu, kažkas mūsų amerikiečio paklausė, kaip jis supranta ką daryt – juk komandos duodamos lietuviškai. Jis atsakė tada, kad jam nereikia suprasti kalbos, nes po kiekvieno šūktelėjimo jau žino, ką reikia daryti. Puiku, kai įgūdžiai vienodi. Tuomet integruotis lengva.
Beje, motorizuoto patrulio subtilybių mes mokėmės jau būdami Afganistane. Mokėmės iš vokiečių, kuriuos matėme manevruojant Bagramo šaudykloje. Noriai patirtimi dalinosi australų SAS vaikinai, prie jų prisidėjo ir Naujosios Zelandijos SAS, kurie perteikė daug motorizuotų patrulių subtilybių. Beje, australai labai noriai mums pristatė savo gigantiškus trijų ašių „landroverius“ ir ginkluotę. Jie vis dar naudojo pistoletus „Browning HP“, tokius pat, koks ilsėjosi ir mano dėkle. Vyrukai jie buvo jau pagyvenę, kai kurie su nedideliais pilvukais, amžius apytikriai tarp trisdešimt penkerių iki keturiasdešimt penkerių. Žodžiu, patyrę veteranai.
Emocijas sunku nusakyti, išvykstant pro vartus į pirmąją užduotį.“

Treniruotes


„Grįžome tuo pačiu keliu. Afganistane dažniausiai taip – galimybių pakeisti maršrutą ir grįžti kitu keliu beveik niekada nebūna. Už vieno posūkio laukė staigmena – didžiulis akmuo ant kelio. Sustojome. Šiurpuliukai perbėgo per nugarą – negi dabar? Skirtingai, nei važiuojant pirmyn, aplinkui nesimatė nei vieno žmogaus, nei vieno žaidžiančio vaiko. Tai negeras ženklas. Vieta puiki patruliui sukaustyti, manevras buvo visiškai apribotas, iš abiejų kelio pusių – molinės sienos ir pastatai. Pasaloje tūnančiam blogiukui beliko taikliai iššauti iš RPG (prieštankinio granatsvaidžio) ir prasidėtų negeri dalykai. Jei tokioje situacijoje išsisuktum „sausas“, būtų tikras stebuklas. Net kulkos, glaustai pabertos iš kulkosvaidžio ar lengvųjų ginklų mūsų nešarvuotam transportui ir mums patiems jau būtų didžiulė problema. Apėmė kažkoks bejėgiškumo jausmas – esu taikinys ir laukiu, kada į mane šaus. Bet šūvio nebuvo. Vienas mūsų iš pirmojo ekipažo iššoko iš mašinos, nubėgo prie akmens ir jį nurito nuo kelio. Nedelsdami pajudėjome. Kas iš tiesų įvyko? Ar tai buvo nekaltas pokštas? O gal pasala, tik kažkas nesiryžo jos pradėti? Arba gėrė tuo metu arbatą ir nespėjo pasiruošt…“

Patrulis


„Kartą gavome įsakymą stebėjimo postui vieno didelio slėnio pakraštyje. Vietovė buvo žinoma, kaip viena iš aktyviausiai veikiančių kovotojų grupių ir logistikos bei štabų kompleksas. Šioje vietovėje buvo daug veiksmo ir „rusų karo“ metu. Amerikiečiai planavo didelio masto puolamąją operaciją, siekiant išstumti kovotojus iš jų kontroliuojamų teritorijų ir sunaikinti logistikos punktus.
Tik pradėjus planavimą ir išstudijavus gautą informaciją, tapo aišku, kad pro mus neišvengiamai judės atsitraukiančių į kalnus kovotojų grupės. Objektas turėjo būti prieš pat mūsų nosį, apytikriai už 2 km nuo posto. Tyrinėjant žemėlapį ir aeronuotraukas buvo labai sunku surasti tinkamas vietas stebėjimo postui. Kalnų žemėlapiai ir aeronuotraukos neatspindi tikrojo peizažo ypatumų, tad tikėjomės, kad nukeliavus į vietą bus aiškiau ir tinkama vieta stebėjimui ir maskavimui bus surasta. Pradėjome ruoštis rimtam veiksmui, beveik neabejojome, kad teks nukreipti į taikinį ir kontroliuoti kovos lėktuvus arba sraigtasparnius. Kartu su amerikiečiu iš STS treniravausi atlikti artimos paramos iš oro koregavimo procedūras, kad reikalui esant galėčiau perimti jo funkcijas. Susipažinau su jo radijo stotimi, visais užprogramuotais korespondentais. Radijo stotis buvo labai panaši į mūsų turimas, su nedideliais skirtumais, tad mokslai sekėsi visai neblogai. Planas atrodė gana tobulas, visi puikiai žinojome, kas, ką ir kada darys.“

Istraukimas

087